medlo žari kakor mladi bog,
oster in suh kakor veter,
makov bog z motnim pogledom
brundajoči bog, ki kinka
marčevsko bledo čelo
gubajo strašne reke
temno modre žile režejo
sence, ki so lepljive kot majski veter.
gube občudovanja in skrbi
se križajo, pihlja junijski veter
v razgreto čelno kletko.
mrežasta ograja gub – krhka,
moj dragi je vendar starinar,
nežne so njegove srebrnkaste obrvi,
a njihova slanasta trava hrapava,
lok ustnic prelesten,
a včasih iz njega izstreljene puščice
preveč boleče.
naglo se stara – vse se daljša ker se poveša
pobeša se tudi obraz –
nos se daljša, toda srce se poglobi,
naglo se kruši in prepereva slika mladega boga –
namesto njega ostane koza s piščalmi,
opotekajoči se pijani satir,
od ljubezni rjoveči Pan,
– ki se ga ne boji samo devica,
ki je spet postala rož'ca, postala rastlina,
flavta, sveti se deklina z ozkimi boki
topla trstna piščal
ali vrbova piščalka za enkratno uporabo,
izrezljana po grmenju.
25. 2. 2008
Prevod: Klemen Pisk
blausiai švytintis, kaip jaunas dievas,
aštrus ir sausas, kaip vėjas,
žvilgsnį apblausiantis dievas aguonų
ir vokus klijuojantis miego niūniuojantis dievas
žvarbią kovo mėnesio kaktą
rūščios upės vagoja
kerta tamsiai mėlynos gyslos
smilkinius, lipnius kaip vėjas gegužy.
nuostabos raukšlės ir rūpesčio raukšlės
kryžiuojas, tvoskia vėjas birželio
į įkaitusį narvą kaktos.
raukšlių pinučiai – byrantys,
mano mylimas gi antikvarinis,
sidabriškai antakiai švelnūs,
bet šiurkšti jų šerkšnota žolė,
lūpų lankas dailus,
bet per skaudžios
iš jo kartais paleidžiamos strėlės.
sensta sparčiai – viskas ilgėja nes smunka
munka net veidas žemyn –
nosis ilgėja betgi pagilėja širdis,
sparčiai trupa ir skeldi jauno dievo paveikslas –
lieka jo vietoj ožys su dūdelėm,
strapaliojantis girtas satyras,
iš meilės baubiantis panas,
– kurio nesibaido tik vėl į siūbuojančio
kvietko, į augalo būvį sugrįžus mergelė –
fleita, blizgi siauraklubė,
prasčiokė šilta lumzdelė,
ar vienkartinė žilvičio triūbelė,
išsipjauta po griaustinio.
2008 02 25
