Stasysu Eidrigevičiusu
Z avtoceste se pot spusti na moker
travnik. V globeli si videl, kako ugaša
sončni zahod in bleščeče udarja v žico.
Mejni steber je krasil grb,
divja redkvica je obraščala cement.
Proti severovzhodu se je vlekla mala
potrpežljiva dežela in pozdravljala noč.
V jelševi goščavi je srna smukala
listje. Na obzorju si lahko
opazil jezero. Na njegovi temni gladini
se je zrcalil odsev tebi podobnega
otroka. Pesem se je razlegala
nad trstjem, brvjo in z mahom
poraslim datumom na grobu. Čas,
ki je ušel spominu in biografom,
je morda še najpomembnejši,
saj je breme in talisman obenem.
Na desni se je raztezal pragozd.
V njem je žarela poseka – luknja,
sredi katere se je odprla močvirnata brozga,
kjer so rojila nenavadna bitja.
Iz njihovega smeha je puhtela para,
kakor da bi jih naslikala norčeva roka.
V daljavi so se črnili porušeni mostovi in livade.
Hladen kanal je segal do meja lagune,
ni se dotikal ne mesta ne ladij.
Vedel si, da se otroci tam rodijo zato,
da bi v podzemlju lahko trgovali z brizgami,
nasiljem, spermo, ogorki in peno.
Za teboj se iz dimnikov kotali belkast dim
in lajajo psi, ki čuvajo kmetijo
pred nepovabljenimi gosti. Pozno je že.
Med kotanjami in golimi griči se vijejo
skorajda neprevozne ozke poti.
Neometan zid zastira ogenj.
Če je že tako odločila usoda, potem ostani
v tej deželi tik ob rojstnih vratih,
v gluhem trojnem stičišču, kjer stojijo
stebri iz nekih drugih časov.
Tam divjino v hladnem loku seka
nekdaj smrtonosen viadukt.
Dotakni se sveže trave otroštva.
Doma si. Trojno morje šumi
v školjki noči. Dani so ti bili
temačno obdobje, osebni stražar, ki ga
več ni, in po glasu koprneči zrak.
Prevod: Klemen Pisk
Stasiui Eidrigevičiui
Nuo plento takas leidosi į drėgną
pievutę. Dubury matei, kaip gęsta
saulėlydis, užgavęs tviskią vielą.
Dryžuotą stulpą vainikavo herbas,
cementą brūžino šiurkšti svėrė.
Į šiaurės rytus traukėsi ankšta,
kantri šalis, jau sveikinanti naktį.
Alksnyno nuokraštyje stirna skabė
lapiją. Už akiračio bemaž
atspėjai ežerą, kurio pakrantėj
tamsoki vandens atspindėjo vaiką,
sutampantį su tavimi. Daina
vingiavo virš nendrynų, liepto, datos
užžėlusiame antkapyje. Laikas,
išsprūdęs atminčiai ar biografui,
turbūt visų svarbiausias, nes yra
drauge ir sunkmena, ir talismanas.
Į kairę tvyrojo laukinis miškas.
Jame švytėjo proskyna – plyšys,
atvėręs pelkę ar tiesiog purvynus,
kur spietės neįžiūrimos būtybės,
gauruotos, šypsančios, prasimanytos
bepročio grafiko. Labai toli
juodavo lankos ir įgriuvę tiltai.
Žvarbus kanalas siekė marių ribą,
nerasdamas nei miesto, nei laivyno.
Žinojai: kūdikiai tenai užgimsta
tam, kad pavartėse dalytųs švirkštais,
pagieža, sperma, nuorūkom, skatikais.
Už nugaros – balkšvi sodybos dūmai,
ir amsi šunys, sergėdami ūkį
nuo neprašyto svečio. Jau vėlu.
Tarp įdubų ir piliakalnių sukas
beveik nepravažiuojamos keliūtės,
ir netinkuotas mūras dengia ugnį.
Na ką gi, jei likimas lėmė, būk
šiame krašte prie pat gimtinės durų,
kurčioj trilypėj sankirtoj, kur stūkso
stulpai, išlikę iš kitų laikų,
kadaise mirtini, ir atšiauriu
lanku dykynę kerta viadukas.
Palieski vėstančią vaikystės žolę.
Esi namie. Trilypė jūra ošia
nakties kriauklėj. Tau buvo dovanota
nyki era, sargybinis, kurio
nebėr, ir balso išsiilgęs oras.
